Kardinolo Audrio Juozo BAČKIO homilija Gailestingumo Motinos atlaiduose, lapkričio 12 d.
 
 2006 m. Gailestingumo Motinos atlaidai


Brangūs Broliai ir Seserys,

Sveikinu visus, kurie atėjote pas Gailestingąją Dievo Motiną Mariją pareikšti Jai savo pagarbos ir padėkos, o drauge melsti malonių žemiškoje kelionėje.

Ką tik girdėjome Marijos džiaugsmo giesmę Magnificat. Šventasis Tėvas Benediktas XVI, kalbėdamas apie šią Marijos maldą, sakė: Tai padėkos, džiaugimosi Dievu, šlovinimo už jo didžius darbus malda. Pagrindinis šios giesmės tonas nuskamba jau su pirmaisiais žodžiais: Mano siela aukština Viešpatį. Aukštinti Viešpatį – reiškia suteikti jam erdvės pasaulyje, savo gyvenime, įsileisti jį į mūsų laiką ir veiklą – visa tai yra giliausia tinkamo meldimosi esmė. Kur Dievas tampa didis, ten žmogus nepasidaro mažas: ten didis tampa ir žmogus, o pasaulis – šviesus.

Šiuos Šventojo Tėvo žodžius geriau suprasime, jei prisiminsime dvi Šventojo Rašto šeimas: Šventąją Šeimą ir Jono Krikštytojo šeimą. Marijos džiaugsmo giesmė išsiveržia susitikus dviem šventoms motinoms, kurios savo motinystės dovaną suvokia ne kaip nuosavybę ir sunkų rūpestį, bet kaip Dievo ir žmonijos planą – savo gyvenimu įsitraukti į Aukščiausiojo kūrybos darbą.

Šios šeimos buvo Dievo ypatingai išrinktos ir pakviestos atlikti savąją užduotį. Mūsų šeimų neaplankė Viešpaties angelas ir nepasakė, ką Dievas skyrė atlikti, tačiau Visagalio plane kiekvienas turime sau skirtąją vietą, kiekvienas esame Dievo norėtas ir pašauktas.

Pašaukimas yra slaptingas dalykas, tačiau drauge tai yra nuostabi galimybė dalyvauti įgyvendinant dieviškąjį sumanymą. Dievas beldžiasi į mūsų širdis kviesdamas priimti Jį į savo gyvenimą ir leisti Jam šiandien įsikūnyti žmonijos kasdienybėje.

Daug kalbame apie kunigų pašaukimą ir vienuolių pašaukimą. Jie labai svarbūs ir būtini, tačiau dažnai pamirštame, kad šie pašaukimai negalėtų kilti be šeimos, kurioje buvo pradėti ir ugdyti. Džiaugiuosi, kad šių metų Aušros Vartų atlaidų tema – pašauktieji šeimai.

Šeima yra Dievo dovana. Šeimai Viešpats suteikė teisę ir pareigą pradėti žmogų, jį ugdyti bei paruošti savarankiškam gyvenimui. Kiekvienos tėvystės ir motinystės, kiekvienos šeimos pradmuo glūdi Dieve, kuris yra visų mūsų Tėvas. Krikščioniška šeima yra namų Bažnyčia, nes parodo ir įgyvendina Bažnyčios kaip Dievo šeimos bendruomeninę ir šeiminę prigimtį. Kiekvienas jos narys pagal jam būdingą vaidmenį vykdo pakrikštytųjų kunigystę, padėdamas šeimai tapti malonės ir maldos bendruomene, žmogiškų ir krikščioniškų dorybių mokykla, tikėjimo pirmo skelbimo vaikams vieta (KBK).

Sunku šiandien kalbėti apie laimingą šeimą, nes mūsų visuomenės gyvenimas liudija priešingai: gausus skyrybų skaičius, nedarnūs, pykčio ir prievartos kupini namai, apleisti ir skriaudžiami vaikai byloja apie skaudžią šeimos krizę. Ji kėsinasi sunaikinti šią šventą instituciją, be kurios neįmanu užauginti pilnaverčio ir laimingo žmogaus. Pro šeimos griuvėsius nuožmiai veržiasi palaida ir neįsipareigojanti bendrystė, iškrypęs vienos lyties asmenų mėgavimasis žemiausiais savo instinktais.

Kas sustabdys baisų moralinį marą, kuris kėsinasi pražudyti mūsų šeimas? Sugrįžkime prie pradžioje minėtos Šventojo Tėvo frazės, kad reikia suteikti Viešpačiui erdvės pasaulyje, savo gyvenime, įsileisti Jį į mūsų laiką ir veiklą.

Šeima gimsta iš meilės. Du žmonės pamilę vienas kitą apsisprendžia drauge gyventi ir rūpintis savo meilės vaisiais – vaikais. Iš kur kyla ši meilė? Evangelijoje skaitome, kad Dievas yra meilė. Tik Dievas yra visokios meilės šaltinis. Kas nori dovanoti meilę, visų pirma pats turi ją gauti kaip dovaną. Jeigu nesisemsime iš meilės šaltinio – Dievo, mūsų žmogiškoji meilė truks neilgai; ji nuseks ir išdžius; ji bus įvairių sunkumų bei išbandymų įveikta; ji negalės likti dovanojanti ir ištikima iki galo.

Santuokos sakramento malonės dėka yra atveriamas Dievo meilės šaltinis, kuriuo gali maitintis kiekviena šeima visą savo buvimo žemėje laiką. Sakramentų versmė ir sudaro Dievui skirtą erdvę, kuri kiekvienam žmogui leidžia būti tuo, kas jis iš tiesų yra, kam jis pašauktas: Dievo paveikslu, aukščiausiu ir tobuliausiu Dievo kūriniu.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI savo enciklikoje Dievas yra meilė sako: Meilė auga per meilę. Meilė yra dieviška, nes ateina iš Dievo ir susivienija su Dievu, šiame susivienijimo procese paversdama mus „Mes“, įveikiančiu mūsų susiskaldymus ir leidžiančiu mums tapti viena taip, kad galiausiai Dievas būtų „viskas visame kame“(plg. 1 Kor 15, 28).

Turėdami pastovų ryšį su Dievu ir mes tapsime amžinosios meilės nešėjai, dieviškosios meilės skleidėjai žemėje. Ši dieviškoji meilė ne tik palaiko mūsų kasdieninę šilumą ir darną šeimoje. Ji iki begalybės išplečia mūsų susitikimų erdvę.

Motina Marija Dievo meilės paliesta neužsisklendžia mažame šeimos ratelyje. Ji skuba per kalnus patarnauti savo giminaitei Elzbietai, kuri irgi laukiasi kūdikio. Ar gali būti kas nors gražiau, nei besilaukiančių motinų džiaugsmas ir tarnystė? Nešti gyvybę – tai nešti džiaugsmą. Motina, kuri tampa džiaugsmo nešėja, suteikia vaikams ypatingą saugumą ir moko juos ištikimos bei tvarios meilės grožio. Motinystės dovana neapsiriboja tik savo vaikelio priėmimu ir rūpesčiu. Motiniška širdis yra pajėgi mylėti kiekvieną, kuriam ji reikalinga, kurį gali pakelti ir paguosti. Kiek daug motinų išaugino ne tik savus, bet ir svetimus vaikus, nepristigdamos jiems meilės. Jau ir pas mus vis dažnesnė savanorystė, kuri ypač išryškina moters pašaukimą padėti ligoniams, kenčiantiems, atstumtiems ir nemylimiems.

Šalia teisės gimti kiekvienas vaikas turi teisę į namus. Nazareto namai nespindėjo prabanga ir patogumais. Atvirkščiai, jie buvo neturtingi, tačiau didžiausias jų lobis buvo meilė, kuri niekada nesibaigdavo, nes kilo iš amžinųjų versmių. Kalbėdami apie Mariją, negalime nepaminėti Juozapo, kuris yra dvasinės tėvystės simbolis ir pavyzdys. Marijos meilė įkvėpė jį tapti dvasiniu tėvu kūdikio, kuris buvo pavestas jo globai.

Suvokimas, kad esi laukiamas, esi mylimas Dievo ir tėvų, yra tvirtas pamatas, skatinantis žmogų augti bei mokytis mylėti. Kasdieniams vargams ir darbams išsekinus mūsų meilės atsargas, atsigręžkime į Šventąją Šeimą. Tesušildo mus švelnus Marijos atsidavimas ir Juozapo meilė bei ištikimybė. Teuždega jie mus karštu troškimu saugoti ir mylėti šeimą. Melskime Gailestingąją Dievo Motiną Mariją už mūsų šeimas ir prašykime jos pagalbos visiems, kurie yra pašaukti šeimai.
 
 
   
Apie naujienų grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt